O
kas sakė, kad romantika
mirė? Taip smagu atsitiktinį vakarą pamatyti tokį perlą, suteikiantį jėgų ir
optizimo gyvnima. Belieka palinkėti Silvijai ir tam šaunuoliui sėkmės...
Ir kodėl tokie dalykai ne kasdien matomi pasaulyje?
Šiandien mes visi užlieti darbo, lekiam, nesustojam, o
jeigu sustojam tai akimirkai (o gal ir paskęstam vakarui) kokiame facebooke,
stebėdami keistai besialgiančias kates, pusnieges merginas su keistai
išpūstomis lūpomis, kurių (čia tų merginų) antimis pavadinti visiškai problemų
nekyla, ir dar karts nuo karto pasižiūrime i kokią naują masinę maniją (kaip
greit sušalt ar koks naujas būdas keistai judėt) .
Bet ne apie tai čia.. čia apie pastangas. Apie begalinį
jų perteklių, kurį kasdien pastebiu mokykloje. Visi visko daug norim, visi
visko daug daro, tačiau rezultatas dažnai – nei šioks nei toks. Aš noriu kad mokiniai mokytųsi ir kažką
išmoktų. Mokiniai mokytis nenori, bet nori gero pažymio, kažkokios begalinės
pagarbos ar ten kaži ko (neįsižeiskit, ne apie visus čia kalbu).
Visada tikėjau (iš esmės ir fizika to moko): yra noras, atsiranda darbas, gaunam rezultatą. Gal ne iš pirmo
karto viskas gaunas, bet esmės nekeičia. Ir atrodo, kad šita, per amžius
nustatyta tvarka, mažai ką reiškia
šiandien.
Ir gal ne visai teisinga kaltinti tūlą, kuriam nei
fizikia įkandama, nei kada nors supras, kam ji reikalinga. Bet iš kur čia
atsiranda nepasitenkinimo banga, kai man teatliekant sąžiningo vertinimą darbą,
keli būna ir ne 10tukai? Iš kur šitas disonancas?
Atsiranda noras (o gal ir reikalas), tada atsiranda
darbas ir tada, ir tik tada atsiranda rezultatas...
Ar prireiks
gyvenime fizikos? Galbūt ir ne, bet nuo minėtos tiesos nepabėgsim. Ne visi
darbai ateity patiks. Jei nori nepražūt, turi įsisavint šią tiesą. Nebus darbo,
nebus rezultato, nebus duonos ant stalo, nebus vakarėlių, mašinų ir rūmų.
Tai tiek...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą